Sveikos, draugės! Kaip jums pavasaris? Noriu išgirsti kuo daugiau naujienų: ar gerai sekasi užbaiginėti mokslus, ką planuojate vasarai, kaip leidžiate šiltus savaitgalius... pasipasakokite!

Na, o aš per tą laiką, kai paskutinį kartą rašiau, turėjau tikrai nepamirštamą patirtį... Matote, mūsų mokinių taryba šįmet mokykloje įvedė naujovę - praktikos savaitę. Tačiau toji praktika turi būti koks nors savanoriškas darbas - pavyzdžiui, vyresnieji eidavo padirbėti vaikų darželiuose, kiti vykdavo į senelių namus, popiečių metu pabendrauti su jų gyventojais, dar kiti prisijungdavo prie aplinką tvarkančių ar prižiūrinčių organizacijų, kiti, girdėjau, papildomai mokydavo jaunesnius vaikus... Žodžiu, pasirinkimas - kuo plačiausias, o projekto esmė - prisidėti prie gražesnio miesto kūrimo, įgauti įvairios naudingos patirties bei, žinoma, padėti žmonėms įvairiose srityse. Juk jaunimas dažnai turi labai gerų idėjų, tik nežino, kur ir kaip jas įgyvendinti! Mums, kaip jaunesniems, buvo iš anksto surastos kelios vietos tokiai praktikai, ir visi turėjome jose užsiregistruoti. Vis dėlto aš kažkaip pražiopsojau registracijos pradžią, tad galiausiai, susivokusi, pamačiau, kad liko vienintelė vieta - vaikų namai. Tiesą sakant, truputį sunerimau - žinojau, kad mane paskirs tik į grupes tokių vaikų, kurie yra už mane jaunesni, tačiau vis viena nežinojau, ko tikėtis. O jei aš jiems nepatiksiu nuo pat pirmos dienos? Ir ką turėčiau su jais veikti, apie ką kalbėtis..? Na, bet svarstymams daug laiko nebuvo. Atėjus tai dienai, kai turėjau pradėti savo praktiką, ruošiausi labai atsakingai - norėjau visiems palikti gerą įspūdį, tačiau ketinau parodyti ir šiek tiek griežtumo, kad jie manęs klausytų. Galiausiai, kai mane supažindino su grupe (joje buvo 4 berniukai ir 6 mergaitės), pamačiau, kad manęs jie varžosi gal net dar labiau, nei aš jų! Nors tarpusavy bendraudavo laisvai, tačiau prieš mane iškart susikaustydavo. Taigi, turėjau sugalvoti kažką, kaip tapti jiems artimesne. Pati pastebėjau, kad visi vaikai buvo labai mieli, ir kai supratau, kad einu ne kariauti, o su jais susidraugauti, pati labai užsinorėjau kasdien su jais nuveikti ką nors smagaus. Pas vaikus kasdien vaikščiojau dvi savaites, ir kartu prabūdavome apie 2-3 valandas. Po šių savaičių turiu laaabai daug įspūdžių, ir labai noriu visais pasidalinti su jumis! Taigi, būkite kantrios, nes istorijų bus įvairių - tikiuosi, tie nutikimai ir jums sukels tokių pat naujų minčių, kaip ir man!