Kartais gyvenime nutinka tokių keistų sutapimų, kad nori nenori imi galvoti, jog absoliučiai viskas yra tarpusavyje susiję. Visai kaip tame filme "Drugio efektas" - kaip negaliu pamiršti vienos jame išgirstos frazės: "Drugelio sparnų plastelėjimas gali sukelti taifūną kitame pasaulio gale". Na, gerai, papasakosiu viską aiškiau... Šiandien sugalvojau nueiti į biblioteką ir pasiimti kokią nors įdomią knygą. Man bevaikštant tarp lentynų, paskambino mama, ir paprašė, kad vieną paimčiau ir jai. Beieškant tos knygos, akys užkliuvo už vieno daug kartų girdėto pavadinimo - "Drakula"; keista, tačiau iki šiol nebuvau jos skaičiusi. Taigi, taip išsirinkusi knygas, patraukiau prie bibliotekininkės. Kol rausiausi rankinėje ieškodama skaitytojo pažymėjimo, abi knygas netyčia išmečiau ant žemės, ir jas berinkdama pastebėjau iš "Drakulos" iškritusį kažkokį pageltusį lapelį. Jį apžiūrėjau jau išėjusi lauk - ir su kokiu susidomėjimu perskaičiau! Supratau, kad tai buvo senas dviejų įsimylėjelių susirašinėjimo lapelis. Iš teksto buvo aišku, kad abu tuo metu sėdėjo skaitykloje (tikriausiai, šios bibliotekos!) ir negalėjo kalbėtis, nes bibliotekininkės dėl to pyksta, todėl pradėjo susirašinėti ant šio lapelio. Aiškiai skyrėsi tvarkinga ir daili mergaitės rašysena ir vaikino keverzonė. Jie susirašinėjo apie tai, ką planavo veikti vėliau (akivaizdu, vaikinas norėjo ją pakviesti į pasimatymą!), juokavo ir erzino vienas kitą bei apkalbinėjo bibliotekininkę. Galiausiai jie pradėjo tartis pasimatymo vietą. Mergina pasirodė ne iš kelmo spirta - parašė, kad lauks jo vietoje, kurios pavadinimą vaikinas turi išsišifruoti pats. Po šia žinute buvo ir jos sukurtas kodas! Tai buvo loginė skaičių seka, tuomet truputis skaičiavimo, ir galiausiai liko du skaičiai, kurie reiškė puslapį, eilutę, ir sakinį. Tokiu būdu ji nurodė du sakinius. Be abejonės, su įkarščiu puoliau spręsti mįslės! Pripažinsiu, ji tikrai nebuvo iš lengvųjų... tačiau galiausiai ją įveikiau. Susiradau pirmąjį sakinį: "Jie susitiko parke, prie fontano." Bingo! Tačiau kam dar ir antras sakinys? Atsiverčiau visai kitą knygos vietą, ir pagal nuorodas radau: "Apsižvalgęs jis išvydo didelį gluosnį." Oho, čia tai bent... Ką ir besakyti - nulėkiau į parką ir pribėgusi prie fontano, pradėjau darytis gluosnio. Štai! Kaip gudriai ji viską sugalvojo... Ir kokią romantiška vieta tai buvo! Gaila, kad dar truputį vėsu - įsivaizduoju, kaip smagu sėdėti po šiuo medžiu vėlyvą pavasarį... Staiga mano akis už kažko užkliuvo: medžio apačioje, tarp šaknų kauburių, kažkas blizgėjo. Žiedelis! Na, čia jau negalėjau būti tikra, ar jį pametė ta pati mergina, o gal paslėpė tyčia, kaip kokį nors simbolį - o gal tai nuo kieno nors kito rankos atsitiktinai nuslydo jau daug vėliau... Bet kuriuo atveju, visa ši istorija mane labai pralinksmino. Grįžusi namo, pasidėjau knygas ir rastąjį žiedelį virtuvėje, ir nuėjau paieškoti ko nors užkąsti, kai vidun įėjo mama, kalbėdama su kažkuo telefonu. "Palauk, aš tau perskambinsiu vėliau," - staiga pasikeitusiu balsu tarė ji. "Iš kur tai?" - keistai žvelgdama paklausė ji, ir paėmė žieduką. Puoliau jai pasakoti visą istoriją, ir sulig kiekvienu mano žodžiu jos akys vis labiau plėtėsi. Tada parodžiau ir įsimylėjelių raštelį, ir kaip tik tuomet namo grįžo tėtis. "Brangusis," - šūktelėjo mama, - "gal norėtum išspręsti vieną mįslę?" Kai tėtis pamatė popieriuką, o tada žiedą, jis teištarė: "Neįmanoma! Neįtikėtina!" Dabar jau aš buvau pasimetusi. Pasirodo, šios dienos siurprizai dar nebuvo pasibaigę! Tą raštelį, kurį radau, dar mokykloje būdami rašė ne kas kitas, kaip... mano tėvai! Prie gluosnio įvyko jų pirmasis pasimatymas, kurio metu mama kažkaip pametė savo mėgstamą žiedelį. Tada tėtis jai pažadėjo padovanoti visus gražiausius žiedus... Ir štai - po visų tų metų, visiškai atsitiktinai bibliotekoje radusi "Drakulą" bei jų žinutes, ir nuėjusi į ta pačią vietą, mamos jaunystės žiedą radau aš. Na, argi ši istorija blogesnė už kokio nors filmo scenarijų?