Uch, kiek daug švenčių sulaukėme vienu metu! Kaip atšventėte šventą Valentiną, Nepriklausomybės dieną ir Užgavėnes? Oi, aš turiu labai daug ką papasakoti... Nors paprastai to nedarau, tačiau šį ilgąjį savaitgalį buvau tapusi santykių eksperte ir patarėja, nes (įdomu, ar tai sutapimas...) sulig švento Valentino išvakarėmis prasidėjo daugybė keistenybių. Šeštadienio vakarą mūsų mokyklos mokinių taryba organizavo diskoteką mokykloje. Dalyvauti planavo kone visa klasė, netgi berniukai, ir šiaip žadėjo būti smagus vakaras, tad su mergaitėmis nekantriai jo laukėme. Viskas prasidėjo nuo to, kad ruoštis ir šukuotis susirinkome pas Rūtą. Įsijungus muziką ir be perstojo juokiantis, jau vien pasiruošimas tapo smagia vakaro dalimi. Mums jau einant į pabaigą, namo grįžo Rūtos brolis, Matas - Rūta paprašė, kad Paula atidarytų duris, ir ta į kambarį grįžo išpūtusi akis ir be galo užsisvajojusi. Pasirodo, jis jai tarstelėjo kažkokį komplimentą, bet tada užsiminė, kad su viena mergaite planuoja eiti į kavinę. Bet, anot Paulinos, tada labai maloniai jai palinkėjo gražaus vakaro ir panašiai... Taigi, visos turėjome svarstyti, ką gi tai galėtų reikšti. Na, bet galiausiai išsiruošėme į šokius. Tik įėjus į mokyklą, Rūta dūrė pirštu į kitą koridoriaus galą: "Štai jis!" Pasirodo, jau kokią savaitę ji laukė šių šokių vien tam, kad galėtų pašokti su vienu metais už mus vyresniu berniuku, vardu Giedrius. Praeidama pro jį Rūta demonstratyviai supleveno savo blizgančius plaukus, tačiau tuo metu suskambo Giedriaus telefonas, ir jis jos nepastebėjo. Galite įsivaizduoti, kokia buvo Rūtos reakcija... Na, ta proga tualete prie veidrodžio teko ją dar kartą patikinti, kad ji atrodo nepriekaištingai, o auskarai tobulai dera prie rankinės, ir jau galėjome eiti šokti. Pati vis dairiausi, gal išvysiu Roką, tačiau jo niekur nesimatė... Na, vakaras buvo puikus - tačiau staiga supratau, kad jau kurį laiką nemačiau Rūtos. Ėjau išėjimo iš salės link, kai staiga kažkas mane pagavo už rankos. "Labas, tu Ema, ar ne?" - paklausė Giedrius. Ir ką jūs manote - jis pradėjo klausinėti, kur mano draugė, Rūta! Tada pasiteiravo, ar dar nesiruošiame eiti, ir panašiai... Na, man viskas buvo aišku - tik turėjau geras naujienas perduoti jai! Toli ieškoti nereikėjo - atsisukusi išvydau ją tarpduryje, tačiau kai norėjau jai viską pasakyti, ji šūktelėjo: "Kaip tu taip gali?", ir pabėgo. Nieko nesupratau. Vos ne vos pasivijau ją prie tualeto durų ir priverčiau pasakyti, kas yra. Pasirodo, ji manė, kad Giedrius patiko ir man, ir kad aš čia naudojausi proga, kol Rūtos nebuvo... Čia dabar! Kai viską paaiškinau, jos veidas persimainė. Žinoma, ji tuoj pat išbėgo jo ieškoti, ir mačiau, kaip likusį vakarą jie kartu praplepėjo. Kai šokiai jau ėjo į pabaigą, visos trys jautėmės pavargusios, bet gerai pasilinksminusios. "Na, tai kaip tau su Giedrium?" - paklausė Paulina Rūtos. "Ai, žinai... kažkodėl turbūt buvau apie jį susidariusi per gerą nuomonę," - atsakė Rūta, tačiau visai neliūdnai. "Labiausiai gailiuosi to, kad per berniuką vos nesusipykau su drauge." - šyptelėjo ji, pažvelgusi į mane. Kur jau ten! Na, o kitą dieną romantiškai pavakarieniauti restorane išvyko mano tėveliai - kaip gražu, jie vis dar atrodo tokie įsimylėję! Žinoma, per visą savaitgalį Užgavėnių proga suvalgiau daugybę blynų, ir daviau saldainių atėjusiems vaikams. Be to, pirmadienį kėliaus anksti ryte, kad kartu su kitais kaimynais iškeltume Lietuvos vėliavą ant savo namo! O dabar papasakokite, kaip šias šventes praleidote jūs!