Sveikinu sulaukus žiemos! Gaila, kad kol kas ji tik kalendorinė, tačiau tikiuosi, kad bent Kalėdų sulauksime baltų... Šią savaitę jau einame į mokyklą ir beveik visi bendraklasiai jau pasveiko, trūko gal tik poros. Na, o šiandien po pamokų pasilikome papuošti klasės Kalėdoms - kaip smagu, kai prasideda Advento laikotarpis, pagaliau tikrai pajuntu, kad jos jau čia pat! O namuose šiandien jau lyg tai vėl kalbėjomės su tėvais... Palaukit, dar turbūt nepasakojau apie mūsų kivirčą? Ak, dar ne... Na, viskas prasidėjo sekmadienį. Mes su tėveliais turime vieną seną tradiciją, kurią atsimenu dar iš vaikystės: sekmadienio vakarais trise susėdame išgerti arbatos su pyragėliais, pažaidžiame kokį nors stalo žaidimą ir smagiai paplepame. Aišku, tai pavykdavo padaryti ne kiekvieną sekmadienį, tačiau jei būdavome namuose, taip praleisdavome bent jau vieną valandėlę. Tą patį planavome ir šįkart. Vis dėlto po pietų man parašė viena draugė iš šokių, kad kelios mergaitės renkasi pas ją pažiūrėti kelių šokių video ir pasitarti dėl naujų suknelių, ir aš mielai sutikau sudalyvauti. Turėjome rinktis popietę, tad paskaičiavau, kad spėsiu grįžti dar kaip tik žaidimo pradžiai su tėveliais. Vis dėlto, kai išėjau iš namų, Aistė (toji draugė, pas kurią turėjome rinktis) parašė, kad jai labai reikia pagalbos renkantis suknelės medžiagą parduotuvėje, tad paprašė, ar negalėtume visos pradžioje susitikti ten, o tada vykti pas ją. Kadangi man visuomet patinka kitoms patarti dėl drabužių, aš mielai sutikau, ir visos susitikome gerai pažįstamoje parduotuvėlėje, kur jau ir pardavėjos mus pažįsta. Žinoma, kol visos išsakė savo nuomonę ir patarimus, viskas užtruko, tad pas Aistę nuvykome gerokai vėliau, nei planavome. Dar pakeliui buvo prisiminusi paskambinti tėveliams, tačiau kažkas mane išblaške, ir tai visai iškrito iš galvos. Jau kai gėrėme arbatą ir žiūrėjome šokius pas Aistę, suskambo telefonas - mama teiravosi, kur buvau. Atsakiau, kad esu pas Aistą, kad viskas užtruko, kad maniau, jog suspėsiu, tačiau išėjo kitaip, ir atsiprašau... Tačiau mama tik ramiu balsu paklausė: "Bet juk žinojai, kad mes turime planų? Kodėl negalėjai to pasakyti draugėms?" Norėjau greičiau grįžti pas mergaites, tad bandžiau išsisukti: "Mam, juk su jumis bet kada pažaisiu, bus tų tradicijų!" Tikrai nemaniau, kad tėvai taip supyks, bet kai grįžau namo, dar radau juos prie stalo su arbata, ir pati prisėdau. "Kad mes jau baigėme," - tarė mama, - "juk bus tų tradicijų..." Tėtis po to irgi pasakė, kad nesupranta, kodėl net nesiteikiau pranešti iš anksto, jog negalėsiu, ir kodėl mano draugės nusipelno daugiau pagarbos, nei mano tėvai. Pasijutau tikrai nemaloniai, tikrai nenorėjau užgauti tėvelių... Daug sunkiau, kai jie ne pyksta ir rėkia, o atrodo nusivylę ir tylūs! Ar jūs esate tai kada patyrusios?