Kaip gera grįžti namo!.. Ypač ne iš kokios nors kelionės, o iš ligoninės... Kaip pasiilgau naminio mamos maisto, jaukaus kambario, minkštos lovos! Dar iki galo nepasveikau, tačiau jau nebebuvo reikalo gulėti ligoninėje, tad daktarai išleido namo. Tikrai dabar suprantu žodžius, kad sveikatą įvertiname tik tada, kai jos netenkame. Tačiau esu labai dėkinga mergaitėms už tai, kad lankė mane kiekvieną dieną ir visoms jums, kurių linkėjimus pasveikti jos man perdavė! Tiesa, ir ligoninėje atsirado vienas dalykas, padėjęs išgyventi tas prailgusias dienas. Mano palatoje kartu gulėjo ir metais už mane vyresnė mergaitė, vardu Ana, su kuria greitai susidraugavome ir viena kitai palaikydavome kompaniją. Anai gulėjimas ligoninėje buvo daug sunkesnis nei man, kadangi ji nuo vaikystės paniškai bijo adatų, o mums karts nuo karto daktarai vis turėdavo leisti vaistus arba imti kraujo tyrimams. Tai žinodama, ji jau iš anksto pradėdavo labai nervintis ir jaudintis, o kai seselė įeidavo į palatą su švirkštu, Ana net pradėdavo lengvai virpėti. Man jos buvo taip gaila, kad kaip įmanydama stengiausi atkreipti jos dėmesį: kartais liepdavau atsisukti ir žiūrėti į mane, o kol seselė durdavo švirkštą, rodydavau įvariais juokingas ir kvailas grimasas, kad Ana bent trumpam negalvotų apie adatą. Sykį pasakiau jai, kad garsiai skaičiuosiu nuo dešimties iki vieno, kai seselė artės su švirkštu, ir ši vaistus suleido, kai aš dar tik sakiau "aštuoni", taigi Ana net nustebo, kad viskas taip greitai baigėsi. Tačiau ir aš sulaukiau iš jos pagalbos. Antradienį vakare, kai mane aplankę namo išvažiavo tėveliai, staiga pasidarė baisiai liūdna. Daktarai dar nekalbėjo apie tai, kada galėsiu vykti namo, o man buvo taip sunku lovoje išgulėti ištisas dienas, ir staiga pasijutau tokia vieniša... Tuomet Ana pradėjo manęs klausinėti įvariausių dalykų apie mano gyvenimą, apie Paulą su Rūta, pasakojo apie save, ir aš nė nepastebėjau, kaip seselės atėjo gesinti šviesų nakčiai. Tą vakarą užmigau stebėtinai rami ir netgi laiminga, nes supratau labai svarbų dalyką: net sunkiausiais mometais, net tada, kai atrodo, kad situacijoje nėra nič nieko gero, visuomet atsiras kažkas, kas padės mums ištverti. Kartais gal sunkią dieną mums padės išgyventi mintis apie gerą filmą vakare, sunkią savaitę ištempsime laukdami savaitgalio pramogų, o šaltoje ligoninės palatoje gal sutiksime vieną šilčiausių kada nors pažinotų žmonių. Svarbiausia tikėti, kad viskas šiaip ar taip vis tiek baigsis gerai!